Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia

प्राथमिक टैब्स

Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia

Birželio 11-osios, italų filosofo tradicionalisto, Julijaus Evolos (1898 – 1974), 40-ųjų mirties metinių proga, leidžiame Amerikos lietuvio, antiglobalisto ir nacionalisto, Valdo Anelauskostraipsnį „Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia“.

Jame autorius iš esmės pateikia neilgą, bet labai informatyvų ir, daugiau ar mažiau, populiariu stiliumi parašytą įvadą į Evolos intelektualinę biografiją, mintis ir darbus; kaip daugelis žino, jų populiarumas ir aktualumas tarp šiuolaikinių Europos nacionalistinių bei tautinių socialistinių judėjimų auga ir sudaro svarbią jų antiliberalinio diskurso elementą.

Todėl esame gerb. Valdui Anelauskui ypatingai dėkingi už pirmą reikšmingesnį pažintinio ir apžvalginio pobūdžio tekstą lietuvių kalba apie šį mąstytoją ir jo palikimą.

Julijus Evola – stovinti ir negriūvanti dvasia

ANIMA STANTE E NON CADENTE – išvertus iš lotynų kalbos būtų „stovinti ir negriūvanti dvasia“ – šiuos ankstyvojo renesanso filosofo-mistiko Kornelijaus Agrippos žodžius ne kartą savo knygose citavo XX amžiaus italų filosofas Julijus Evola.[1]

Galiu be jokios abejonės pasakyti, jog būtent Evola ir buvo man tarsi kelrodis švyturys mano pasaulėžiūros formavime. Jo knygos, tiesiog sukrečiančios savo gelme, atvėrė man akis.

Tačiau Lietuvoje, deja, Evolos kūryba ligi šiol vis dar tebėra tarsi „terra incognita“. Bemaž vienintelė informacija apie Evolą lietuvių kalba, ką man pavyko surasti lietuviškame internete, tai tik vos keli sakiniai Vikipedijoje. Tokia padėtis iš ties gėdinga.

Todėl tad ir pabandysiu bent jau bendrais bruožais apžvelgti šio vieno iškiliausių XX amžiaus mąstytojų gyvenimą bei kūrybą.

Julijus Evola – tai asmenybė, netelpanti įprastuose rėmuose, mano giliu įsitikinimu, tai viena iš istorijos labiausiai enigmatiškų asmenybių, žmogus, savo gyvenime patyręs ir padaręs visko tiek daug, jog to turbūt užtektų keliems gyvenimams, tačiau mano tikslas čia yra iš esmės supažindinti su juo, kaip su filosofu.

* * *

Baronas Džiulijus Čezarė Andrea Evola (Giulio Cesare Andrea Evola)  gimė 1898 metais italų aristokratų šeimoje. Nuo vaikystės jis pasižymėjo labai maištinga dvasia. Sulaukęs aštuoniolikos metų, jau dalyvavo pirmajame pasauliniame kare.

Evolos rašytojo karjera truko daugiau nei pusę šimtmečio. Galima būtų turbūt pabandyti išskirti kelis jo intelektualinio vystymosi laikotarpius.

Jaunystėje pirmiausia praėjęs visokių meninių eksperimentavimų etapą, apie 1920-sius metus Evola jau pasinėrė į filosofiją. Pirmiausia  buvo įsitraukęs į ezoterikos ir okultizmo studijas. Šiuo laikotarpiu jis su keliais bendraminčiais įkūrė filosofinių studijų ratelį, kurį pavadino „Gruppo di Ur“ (žodis „Ur“ yra kilęs iš archajiškos žodžio „ugnis“ šaknies, vokiečių kalboje taip pat reiškia „pirmapradį“ arba „originalų“). Jie kas mėnesį publikavo monografijas, skirtas įvairioms ezoterinėms disciplinoms.

Daugiau nei dvidešimtyje straipsnių, kuriuos Evola parašė šiuo UR grupės laikotarpiu, pasirašydamas pseudonimu „EA“ (senovės akadų mitologijoje Ea buvo vandens ir išminties dievas), jis tarsi padėjo savo pasaulėžiūros pamatus. Toliau, jo filosofiniai interesai pamažu atvedė jį nuo ezoterinių į daugiau dvasines-religines studijas. Evola ėmė studijuoti įvairius tekstus, susijusius su Rytų religijomis, ypatingai domėjosi Tibeto budizmu ir tantrine joga.

* * *

Taigi pažiūrėkime dabar, kokie yra kertiniai Evolos filosofijos akmenys, kokia yra jos mitologija? Jų ne mažiau kaip keturi.

Pirmiausia, kas tarsi persmelkia visą Evolos kūrybą, nuo pradžios iki pabaigos – tai Olimpo tema. Tai pačios aukščiausios būsenos, kokią žmogus galėtų pasiekti, alegorija ir ji konkrečiai išreikšta Olimpo kalno, kurio viršūnėje gyveno senovės graikų ir romėnų dievai, įvaizdžiu. Olimpo žmogus – beaistris, ramus, absoliutus savo likimo šeimininkas.

Tarp kitų, su Olimpu susijusių įvaizdžių, kuriuos Evola naudojo, yra Uranas – dangaus dievas, žemės deivės Gajos priešingybė; Platono mitas apie tikrąją žemę, arba idėjų pasaulį, kuris visiškai skirtingas ir žymiai pranašesnis už materialųjį pasaulį; Arijas – aukštesnis žmogaus tipas, kuriame būtent ir pasireiškia olimpinės bei uraninės savybės; ir pagaliau įvaizdis žmogaus-alpinisto, savo kūnu ir dvasia kopiančio į Olimpą.

Kita tema – Hiperborėja, kurios ryšiai su Olimpu pas Evolą irgi, beje, gana akivaizdūs. Pratesęs vokiečių mokslininko Hermano Virto (Herman Wirth) ir kitų ariosofų iškeltą teoriją apie senovinę Arkties civilizaciją, rašydamas apie indoeuropiečių poliarinę kilmę, pats Evola būtent tai ir padarė žmonijos civilizacijų istorijos pagrindu. Evola manė, jog žmonės, tolimoje senovėje gyvenę Šiaurėje buvusioje Hiperborėjos žemėje, vėliau ir suvaidino lemiamą vaidmenį formuojant aukštąsias kultūras tiek Rytuose tiek Vakaruose.[2]

Indų epe, „Ramajanoje“, galima rasti nemažai užuominų apie tą Šiaurėje buvusią paslaptingą šalį, kurios simboliu kelis kartus paminėtas Visatos centru vadintas auksinis Meru kalnas. Induizme pasaulis dažnai vaizduojamas kaip lotosas, iš kurio centro būtent ir kyla Meru kalnas, o jo viršūnėje yra visų dievų buveinė. Ar gi tai ne sąskambis su Olimpo kalnu? Puranai ir indų epai teigia, kad Saulės dievas Surija, kartu su planetomis ir žvaigždėmis, kasdien apsuka ratą aplink Meru kalną.

Europoje dar Antikos laikais apie Hiperborėją daug rašė graikai. Pirmasis hiperborėjiečius paminėjo Homeras, „Himne Dionisui“, kur jų pavadinimas atitiko „pasaulio krašto“ sampratą.[3]

Čia atsiranda paralelės ir su indų vediškąja literatūra, ir su zaroastrininkų „Avesta“. Tad nenuostabu, kad šitokia nuorodų į Šiaurę gausa ir leido spėti, jog indoeuropiečių protėvynė buvusi būtent Arktyje.

Apie indoeuropiečių protėvių persikėlimą iš šiaurės į pietus rašė indų mokslininkas Balas Gangadharas Tilakas (Bâl Gangâdhar Tilak) savo garsiojoje knygoje „Vedų namai Arktikoje“ (The Arctic Home in the Vedas). Jis įrodinėjo, kad Vedos galėjo būti sukurtos tiktai Šiaurėje, iš kur ir atvyko arijai per paskutinį ledynmetį. Anot jo, kadaise Arktyje klimatas buvęs šiltas ir palankus žmogui. Tačiau paskui, palinkus Žemės ašiai ir užėjus ledynmečiui, gelbėdamiesi nuo vis stiprėjančio šalčio, gyventojai iš ten traukėsi į pietus kol pagaliau pasiekė Indiją bei kitus kraštus.[4]

Ištyręs ir Vedas ir vieną seniausių zaroastrizmo raštų, Vendidadą, kur pateikiami to krašto – Arjana Vedžos – šiaurei būdingi požymiai, Tilakas ir priėjo prie išvados, jog arijų protėvynė tikriausia buvusi būtent Arktyje. Pavyzdžiui, pasaulio sutvėrėjas Ahūra Mazda pasakoja Zaratustrai kaip arijams jis sukūrė Vedžą (arijų valdas) ir dar 15 „geriausių gyvenimui“ žemių (o tai ir sutampa su šiuo metu žinomomis šešiolika indoeuropiečių kalbų grupių).[5]

Tad neatrodo visiška išmone ir antikos autorių liudijimai apie Hiperborėją, kažkada klestėjusią, bet vėliau užmirštą žemę, buvusią „anapus šiaurės vėjo“ (anapus Borėjo).   Šią prielaidą, beje, patvirtina ir paskutiniu metu labai intensyviai atliekami archeologiniai tyrinėjimai Rusijos šiaurėje.[6]

Trečia labai svarbi tema Evolos filosofijoje – tai keturių pasaulio amžių teorija. Evolos požiūris į istoriją buvo ciklinis. Tai filosofinis ir religinis istorijos supratimas, turintis labai gilias šaknis ir turtingą kultūrinį paveldą. Evola priėmė šį požiūrį ir paskui šiek tiek jį perdirbo pagal savo paties idėjas.[7]

Evolos požiūris, kurį jis pats vadino „istorijos metafizika“, atmeta linijinę perspektyvą, kuri galėtų būti vadinama „darvinistine“, arba „progresyviąja“, kada į istoriją žiūrima kaip lyg į kylančią liniją, aukštyn ir aukštyn, nuo „primityvaus“ link „modernaus“. Pagal Evolą, priešingai, šis procesas yra regresyvus, t. y. išsigimstantis, kai su kiekvienu amžiumi dvasingumo lieka vis mažiau ir mažiau.

Kadangi, pagal Evolą, civilizacijos yra antgamtinių jėgų apraiška, tai kiekviena civilizacija ir buvo įkurta lyg ant kažkokio centrinio mito. Kuo labiau civilizacija tolsta nuo to jos pradinio mito, tai visai nesvarbu kokią materialinę pažangą ji bepadarytų, kaip kad mūsų dabartinė Vakarų civilizacija, bet ji vis tolyn ir tolyn slysta į chaosą.

Taigi, pagal šį pasaulio istorijos supratimą, ypač būdingą induizmui, aukso arba gerovės amžius, Satjajuga, ir buvo tuo metu kada mūsų protėviai turbūt dar gyveno arijų protėvynėje Hiberborėjoje. Šiam amžiui pasibaigus ir arijams pasklidus iš Hiperborėjos po įvairius kraštus, žmonija įžengė į sidabro amžių, Tretajugą. Tada atsiranda žemės kultas, moteriškasis pradas, vaisingumas įgauna pirmaeilę reikšmę. (Beje, ir įžymioji lietuvių mokslininkė archeologė Marija Gimbutienė daug rašė būtent apie kaip tik šį laikotarpį.) Tačiau sidabro amžiuje jaučiasi jau ir tam tikri nuosmukio požymiai. Teisingumas palaipsniui mažėja, atsiranda ir plinta įvairios ydos. Toliau seka vario amžius, Dvaparajuga. Čia jau ima vis labiau ir labiau vyrauti blogis, žmones kankina įvairios negalios.

Na, o šiandien žmonija, anot šitos teorijos, gyvena Kalijugos arba, pasak senovės graikų autoriaus Heziodo, geležies amžiuje, kai pasaulyje jau visur klesti blogis ir neteisingumas. Pagal induizmą, Kalijuga prasidėjo kada dievas Krišna buvo nužudytas strėle.

Kalijugos ženklai nūnai yra itin akivaizdūs. Šis mūsų dabartinis amžius ir yra pats blogiausias, tamsiausias, jį charakterizuoja visiškas kultūros nuosmukis ir griuvimas. Tai blogio demono viešpatavimo metai. Yra dar kita sąvoka, kurią gan dažnai naudojo Evola, tai vadinamasis germanų „Wolfzeit“ (vilko amžius). Tad galima sakyt, jog Julijus Evola būtent ir buvo Vilko amžiaus filosofu.

Kalkis – paskutinis (dešimtasis) indų dievo Višnaus avataras, turėtų pasirodyt einant į pabaigą Kalijugai. Vardas „Kalkis“ reiškia „tamsybės sunaikintoją“. Kalkis atjosiąs ant tyrumo ir galybės žirgo, atremsiąs ir sunaikinsiąs vyraujantį blogį aštriu dharmos arba teisingumo kardu. Jis atliks Ašvamedhos aukojimą, kad sunaikintų visus sugędusius valdovus ir netikrus pranašus, prieš imdamasis užduoties sunaikinti blogį ir nutraukti Kalijugos vargus. Kalkis pradės vėl Satjajugą (ar Kritajugą) – kitą auksinį gerovės amžių. Turiu čia pasakyti, kad man tai šis Kalkio įvaizdis kažkaip labai asocijuojasi su mūsų lietuvišku Vyčiu, toksai karys, skriejantis ant balto žirgo, ir iškeltu kardu skinantis sau kelią per pasaulyje viešpataujantį blogį…

Dar viena labai svarbi Evolai tema – Imperija. Čia turima omeny ne tiek imperija kaip valstybė, o greičiau imperija kaip idėja, vidinė dvasios imperija (imperium internum), svajonė, viltis, kad žmonijoje dieviškoji tvarka vis gi gal dar yra įmanoma. Evola tikėjo, kad tokia santvarka tikrai egzistavusi praeityje, ir tikėjo, kad ji galėtų būti atgaivinta. Tokios idealios imperijos žemiškoji galia yra pateisinta jos dvasiniu autoritetu. Ji valdoma remiantis dieviškąja teise, todėl joje ir nekyla jokių abejonių dėl jos hierarchijų. Evola įsivaizdavo, kad būtent tokia imperijos idėja ir buvo tam tikru mastu įgyvendinta senovės Romoje. Tai buvo jo politinių pažiūrų esmė.

Būtent senovės Roma Evolos pasaulėžiūroje yra tarsi centrinis taškas. Romos patricijų pasaulį ir imperinį sutvarkymą Evola laikė būtent labai artima savo valstybės idealui. Ši griežta hierarchija buvo jam aukštesnės, transcendentinės ir absoliučios tvarkos modelis. Lygiava, krikščionybės egalitarinis universalizmas neigė ir galiausiai ištirpdė šią tvarką ir iššaukė šiuolaikinio pasaulio betvarkę.

* * *

Dabar tad ir pereikime prie Evolos parašytų knygų. Pati svarbiausia iš jų yra „Sukilimas prieš modernųjį pasaulį“ (Rivolta contro il mondo moderno), kur nagrinėjama visų pirmiausia dvasinė, bet taip pat ir politinė bei kultūrinė Vakarų civilizacijos padėtis. Knyga, kurią daug kas laiko Evolos magnum opus, jo filosofinės minties šedevru, išvydo pasaulį 1934 metais. Kaip pasakė vokiečių poetas ir eseistas Gotfridas Benas (Gottfried Benn): „Tai knyga, kurios idėjos ir prielaidos praplečia beveik kiekvienos Europos problemos horizontus iki lig šiol nežinoto ir nematyto laipsnio. Bet kas, perskaitęs šią knygą, žiūrės į Europą jau kitaip“.[8]

Tai iš tiesų pagrindinis Evolos veikalas, kuriame jis ir pateikia jo taip vadinamo „Tradicijos pasaulio“ sampratą ir atseka „moderniojo pasaulio“ genezę. Šioje knygoje ir yra bene išsamiausiai išdėstytos paties autoriaus istorinės bei filosofinės idėjos.  Tai jo tradicionalistinės pasaulėžiūros išaiškinimas.

Knyga buvo aiškiai įtakota Osvaldo Špenglerio (Oswald Spengler) knygos „Vakarų saulėlydis“ (Der Untergang des Abendlandes), kur pirmąkart ir buvo iškelta ciklinės civilizacijų raidos teorija ir kalbėta apie Vakarų civilizacijos nuosmukį. Taipogi jaučiama ir Evolos mokytojo, Renė Genono (René Guénon), įžymiosios knygos „Moderniojo pasaulio krizė“ (La crise du monde moderne), kurioje reiškiama fundamentinė Vakarų civilizacijos kritika, įtaka. Abu šiuos veikalus pats Evola anksčiau buvo išvertęs į italų kalbą.

Pirmoji knygos dalis nagrinėja „Tradicijos pasaulio“ sąvokas, tilto tarp žemiškojo ir transcendentinio pasaulių sampratą. Antroje jos dalyje analizuojamas „šiuolaikinis pasaulis“, jo charakteristikas priešpastatant  tradicinėms civilizacijoms. Paliečiama viskas, nuo politikos ir visuomenės institucijų iki pažiūrų apie gyvenimą ir mirtį.

Kaip jau buvo aukščiau paminėta, Evolai visa žmonijos istorija atrodo kaip involiucijos (atvirkštinio vystymosi) procesas, gan lėtas iš pradžių, bet paskui palaipsniui greitėjantis ir pagaliau pasiekiantis savo kulminaciją dabartinėje epochoje. Tamsos amžiuje civilizacijos degradacija veikia jau pilnu tempu ir todėl šiandien mes priartėjome prie šios degradacijos galutinio etapo. Netvarka, dvasinis susvetimėjimas ir smurtas charakterizuoja šią apgailėtiną epochą.[9]

Tamsos amžius – Kalijuga – tai ne tik nežabotų materialistinių apetitų, dvasinės užmaršties, bet ir visokių žmogaus ištvirkimų, iškrypimų amžius. Evola, pavyzdžiui, ypač neigiamai žiūrėjo į lytinius iškrypimus, kaip kad homoseksualizmas, kaip į kenkiantį dviejų lyčių magnetiniam poliškumui ir vienai kitą papildančiai prigimčiai. Todėl knygoje „Lyties metafizika“ (Metafisica del sesso) jis rašė:

„Tokioje civizacijoje, kur lygybė tampa norma, kur lyčių skirtumai ignoruojami, kur netvarkingi lytiniai santykiai yra palaikomi, ir kur antikinė idėja „išlikti savimi“ praranda savo reikšmę – tokioje suskilusioje ir materialistiškoje visuomenėje, šis regresijos ir homoseksualizmo fenomenas yra ypatingai sveikinamas, ir todėl visai nestebina šitame paskutiniame „demokratiškame“ periode matomas nerimą keliantis homoseksualizmo ir „trečios lyties“ augimas, taip patl yties keitimų augimas, iki jokiai kitai epochai neprilystančio masto“.[10]

Evola taip pat nurodo senovės graikų filosofą Plotiną, kuris homoseksualinius santykius laikė gėdingais ir nenormaliais, traktavo kaip iškrypusių asmenų ligas, „kurios nekyla iš būties esmės ir todėl nėra vystymosi išdava“.[11]

Tačiau labiausiai Evola išskiria krikščionybę, kaip bene pačią pagrindinę priežastį dėl arijų civilizacijos galutinio sunykimo. Apskritai, antikrikščioniška kryptis tarsi pagrindinė linija eina per visus Evolos kūrinius. Ir čia yra ta vieta, ties kuria, studijuodamas Evolos kūrybą, aš su juo visada labiausiai sutikdavau.

Todėl, kad aš irgi esu absoliučiai įsitikinęs, jog būtent krikščionybė, tikrai lyg koks dvasios vėžys (ar dar geriau būtų tai palygint su šiandieniniu AIDS), ilgainiui ir privedė Europos tautas prie šitos bedugnės krašto. Žinau, daug kas Lietuvoje tikriausia nesutiks su tokia nuomone, na bet bent jau mūsų, lietuvių tautai, tai tikrai, mano įsitikinimu, krikščionybė yra pakenkusi turbūt net daugiau, negu komunizmas. Komunizmo priespaudoje mes buvome 50 metų, o krikščionybė lietuvius nuodija štai jau daugiau negu 700 metų. Būtent kaip tik krikščionybė per šiuos dvasinės priespaudos šimtmečius ir suformavo lietuvio kaip lyg kokio amžino baudžiauninko savimonę. Tokio nelaimingo žmogaus simboliu tai ir tegali būt nebent tik verkiantis „rūpintojėlis“. Šiandien lietuviai, kaip žinia, yra vieni nelaimingiausių žmonių pasaulyje.[12]

Krikščionybė atvedė ir Lietuvą ir apskritai Europą, visą Vakarų pasaulį į dabartinį nihilizmą bei fatalizmą. Teisingai buvo Marksas pasakęs, kad krikščionybė – tai „opijus liaudžiai“. Juk krikščionybė moko, kad jeigu tau sudavė į vieną skruostą, tai nesipriešink, nesigink, o atsuk ir kitą, mylėk savo priešus, būk nuolankus lyg avinėlis… Man šita krikščioniška nuolankumo filosofija ir yra pati šlykščiausia, nes ji sunaikina žmoguje stiprybę, paverčia jį bejėgiu dvasiniu vergu.[13]

Na, jei atsuksi kitą žandą savo priešui, tai tada paprasčiausiai būsi to priešo nugalėtas ir žūsi. Čia elementarus dalykas. Priešams reikia priešintis. Tad ir tenka pasirinkt, arba priešintis, kovot ir nugalėt priešą, arba nesipriešint ir pražūt. O dabar europiečiai, man atrodo, pasirinkę pastarąjį variantą. Tačiau tai yra tiesiog tolygu savižudybei. Ir manau, jog šitaip atsitiko būtent šiuolaikinės krikščionybės įtakoje. Ji juk ir mokė europiečius būti „romiais, nuolankiais avinėliais“.

Todėl Evola ir teigė, kad krikščionybė visiškai prieštarauja gamtos sukurtai naturaliai tvarkai. Krikščionybė moko, kad kiekvienas žmogus neva visų pirmiausia priklauso kažkokiai „universaliai žmonijai“ ir nori, kad kiekvienas žmogus mylėtų jam visiškai svetimus žmones (netgi savo priešus!), lygiai kaip kad myli artimus. Ir dar netgi reikalauja, kad „atsuktum kitą skruostą“, kai tave kas nors nuskriaudžia! Gi iš tikrųjų gamta sukūrusi liūtus taip, kad jie ėstų ėriukus, sukūrusi vanagus, kad ėstų žvirblius… Gyvenimas yra grumtynės, kova dėl būvio, ir kovos nebuvimas reiškia mirtį. Toks gamtos dėsnis.

Grįžtant prie Evolos, tai jis apskritai buvo bene labiausiai pagonišku filosofu ne tik kad iš visų XX amžiaus filosofų, bet turbūt gal net ir iš visų bet kada gyvenusių.

* * *

Kurį laiką Evola bendradarbiavo su žurnalu „Fašistinė kritika“ (Critica fascista), buvusiu vienu iš intelektualiausių ir įtakingiausių to meto italų fašistų partijos leidinių. Pagrindinai jo straipsniai būdavo apie etikos problemas bei santykius tarp fašizmo ir krikščionybės. Evola teigė, kad ne krikščionybė, o senovės romėnų pagonybė būtų pats tinkamiausias dvasinis pagrindas Italijos fašizmui.[14]

Tai, žinoma, sukėlė daugelio fašistinių hierarchų, siekusių bendradarbiavimo su Bažnyčia, nepasitenkinimą ir pasipiktinimą. Tie jo straipsniai buvo puolami daugelyje to meto ne tik Italijos bet net ir kitų šalių laikraščių bei žurnalų. Ypatingai pažymėtinas išpuolis prieš Evolą prestižiniame prancūzų žurnale „Revue Internationale des Sociétés Secrètes“, pavadintas „Un Sataniste Italien: Jules Evola“ – italų satanistas Julius Evola…[15]

Nenuostabu, kad po šitokios aršios kritikos daugiau Evolos straipsniai buvo nepageidaujami. Tačiau tai nė trupučio jo nepaveikė, jis neprarado drąsos. Priešingai, dėl straipsnių kilusi polemika paskatino Evolą netgi parašyti knygą „Pagoniškasis imperializmas“ (Imperialismo Pagano), kurioje jis jau kategoriškai atmeta krikščionybę, kaip neva nesuderinamą su fašizmu. Dabar Evola jau net tiesiai šviesiai sakė, jog iš Katalikų Bažnyčios reikėtų iš viso atimti bet kokia įtaką Italijoje ir padaryti ją pavaldžia fašistinei valstybei.

Būtent kaip tik knyga „Pagoniškasis Imperializmas“ ir buvo tarsi embrionu visų tų temų, kurias vėliau Evola išvystė, išplėtojo „Sukilime prieš modernųjį pasaulį“ ir kitose knygose.

Galiu pasakyti, jog tai buvo pati pirmoji Evolos knyga, kurią aš pats perskaičiau, kada dar jaunas Saša (Aleksandras) Duginas, netikėtai suradęs ją vienoje Maskvos bibliotekų, 1981 metais išvertė į rusų kalbą ir paskleidė tuometiniame samizdate. Ji padarė man tada tokį didžiulį įspūdį, kokio per praėjusius 30 metų paskui nepadarė jau jokia kita knyga (o jų aš perskaičiau kelis tūkstančius).

Ši knyga Italijoje sukėlė naują pasipiktinimo audrą, su daugybe straipsnių įvairiuose Italijos laikraščiuose bei žurnaluose, netgi Vatikano oficioze „Osservatore Romano“.

Pagrindiniai, svarbiausi fašistų periodiniai leidiniai atsiliepė apie Evolos knygą „Pagoniškas imperializmas“ kaip tariamai „beformę ir nerafinuotą, kurios „kiekvienoje eilutėje slepiasi vis kokia nors šiurkšti klaida“. Fašistinių oficiozų nuomone, Evolos knyga nebuvo rimta ir vertinga, todėl ją, anot jų, būtų buvę dera „padėt į šoną ir užmiršt“.[16]

Tačiau tai tik išgarsino autorių, padarė jį įžymiu, galima sakyt, per vieną naktį.

Tarp daugelio Katalikų Bažnyčios reakcijų į Evolos pagonišką antikrikščionišką polemiką ypač vertėtų pažymėti Džiovanio Batistos Montinio (Giovanni Battista Montini) reakciją, nes pastarasis vėliau tapo popiežiumi Pauliumi VI. Jis tada išvadino Evolą „karštakošiu antiklerikalu, kurio obstrukcionistiški, antikatalikiški rašiniai, nors ir yra visiškai bereikšmiai, bet vis dėlto kuriantys įtampą tarp Bažnyčios ir valstybės“. Montinis paskui netgi įteikė fašistų valdžiai oficialų skundą dėl Evolos elgesio.[17]

Tame savo skunde, vėl, jis rašė apie Evolą kaip neva „kenčiantį nuo keistų cerebralizmo ir neurastenijos formų, kultivuojantį intensyvų nesuprantamumą, tamsybių metafiziką, išraiškos kriptologiją, kabalistinį žavėjimasi magiškai rafinuotais Rytų erudicijos narkotikais“ ir t.t. ir pan.[18]

Kada po kelių metų buvo išleistas „Pagoniškojo imperializmo“ vokiškas vertimas (Heidnischer Imperialismus), nors pagrindinės idėjos, kurios sudarė Evolos pasaulėžiūros esmę, išliko tos pačios,  eilė svarbių vietų joje buvo pakeista, kas parodė ir paties Evolos mąstymo tam tikrą pokytį. Pavyzdžiui, originaliame itališkame knygos tekste buvusi taip vadinama „Viduržemio jūros šalių tradicija“ vokiškame vertime jau pakeista į „Šiaurietišką saulės tradicija“.

Vokiško "Pagoniškojo imperializmo" leidimo, pagal kurį Duginas parengė rusiškąjį, viršelis.

Vokiško “Pagoniškojo imperializmo” leidimo, iš kurio Duginas padarė rusiškąjį, viršelis.

Beje, įdomu, kad po knygos vokiško vertimo pasirodymo SS brigadenfiureris Karlas Maria Viligutas (Karl Maria Wiligut), buvęs tuo metu Himlerio specialiu patarėju visokiais „ezoteriniais“ klausimais, savo raporte Himleriui štai kaip rašė apie knygą ir jos autorių: „Kelia nuostabą tai, kad žmogus šiandieninėje Italijoje drįsta viešai ir dar raštu reikšti tokias mintis“.[19]

Nors šios knygos pavadinime ir buvo tam tikro dviprasmiškumo ir netikslumo, dėl ko pats autorius vėliau gailėjosi, nors daugelis knygos tezių ir yra gal kiek perdėtos, visa tai jokiu būdu nesumažina šio svarbaus (sakyčiau, netgi fundamentalaus) veikalo vertės. Bent jau man tai ji tikrai patinka labiausia iš visų mano paties perskaitytų Evolos knygų; todėl, kad ji išties jaunatviškai radikali.

Šioje knygoje Evola kvietė ryžtingai ir besąlygiškai sugrįžti prie pagoniškų Šiaurės tradicijų. Jis sakė, kad reikia užbaigti visus kompromisus, visus silpnumus, visus nuolaidžiavimus viskam kas, įsišakniję krikščionybėje, kas užkrėtė mūsų kraują ir mūsų protą. Be sugrįžimo prie pagoniškos tradicijos nebus išsilaisvinimo, nebus jokio tikro atstatymo, o atsivertimas prie tikrųjų dvasios vertybių, jėgos, hierarhijos, ir Imperijos bus neįmanomas.[20]

„Kvailiausi ir absurdiškiausi prasimanymai“, sakė jis, „sutapatina pagonybę su materializmu ir dvasios nuosmukiu, ir tuo pačiu vaizduoja egzotišką ir antiarišką religiją, kuri buvo sukurta mūsų nuosmukio metu, kaip tariamai pačią švariausią ir išskirtiniausią sintezę viso to kas yra dvasiška, lyg tai visa civilizacijos istorija buvus jau iš karto nulemta“. Ir kaip šis prietaras vis dar tvirtai ir giliai įsišaknijęs mūsų šiuolaikinime „kultūringame“ požiūryje![21]

„Mūsų pagonybė, tradicija tų žmonių, kurie nešė ją iš Šiaurės į Pietus, iš Vakarų į Rytus, tai žinojo.  Ir jeigu kas ir sukils prieš šiandieninio pasaulio ligą ir šlykštulį, prieš Europos dvasią uzurpavusią religiją, tai bus ne žmogus neigiantis, bet žmogus teigiantis, vienintelis žinantis kas teigimas yra.“[22]

„Atkūrimas tebus tuščias žodis, jei ji nereikš visų pirmiausia pagoniško dvasingumo atkūrimo“, sakė Evola. Toliau jis rašo: „Mes miegojome pernelyg ilgai. Visi galimi kompromisai ir variantai jau seniai išnaudoti. Laikas pasakyti „Gana!“ Daugiau krikščionybė negali būti priimama iš viso, bet kokioje formoje!“[23]

Taigi, jo įsitikinimu, jau seniai „laikas demaskuoti krikščionybės milžinišką dogmatinę apgavystę ir neleisti toliau puikuotis visomis tomis tariamomis vertybėmis, kurios buvo prietaringai ir nesąmoningai jai priskirtos“.[24]

Todėl, kad „krikščionybėje ir slypi tikras pavojus Europai, nuo kurio mes turime save apsaugoti“. „Krikščionybė yra šaknis to blogio, kuris sugadino Vakarų pasaulį“. Ši tamsi ir barbariška krikščionybės banga tebeišlieka pagrindine Vakarų nuosmukio priežastimi.[25]

„Sutrikdžiusi Romos vienybę, krikščionybė pirmiausia užkrėtė europiečius ir tada įsiskverbė taip giliai, atkakliai, ir nepastebimai, kad ji įdiegė dabartinį Europos liberalizmą ir demokratizmą, ir visus kitus Prancūzijos revoliucijos vaisius, iki pat anarchizmo ir bolševizmo.“[26]

Tad Evolos išvada šioje knygoje todėl ir yra tokia, kad „arijų pasaulis turi būti apvalytas nuo krikščionybės ir sugrąžintas į savo ikikrikščionišką būseną.“ Tačiau taip pat Evola čia pareiškia „tvirtai, absoliučiai ir nedviprasmiškai“, kad šitokia jo pozicija tai nėra griovėjo pozicija, o atkūrėjo.“ Jis sako: „Nors ir atrodytų, kad mes griauname, bet iš tiesų mes pertvarkome ir pakeičiame aukštesnėmis formomis, gyvesnėmis ir nuostabesnėmis, visa tai kas nyksta“.[27]

Šioje knygoje jis aukština senovės Romos idealą su jo „pagoniškuoju imperializmu“, kuriam italų fašizmas, Evolos nuomone, nė iš tolo negalėjo prilygti. „Romėnų dvasia – tai pagoniška dvasia (Romanità è paganità)“, rašė Evola.[28]

Evola juk teigė, pavyzdžiui, kad senovės Irane arijų herojiškas dvasingumas sukūrė Ahura Mazda kultą, su jo tiesos ir ištikimybės etiką, požiūriu į kosmosą, kaip į šventomis apeigomis palaikomą tvarką, o paskui buvo tam tikras nuosmukis, sukeltas dvasininkų, kuris iššaukė reakciją, pasireiškusią Zaratustros doktrinos atsiradimu, ką Evola sulygino su Budos reformos vaidmeniu nusmukusio induizmo Indijoje.

Na, o po to mitraizmas vėl pradėjo naują herojišką arijų, saulės dvasingumo  ciklą, priešingą chtoniniams žemės ir tamsos kultams.[29] Mitraizmui sunykus Irane, Evola matė jo atgimimą vėliau Romos imperijoje, aiškindamas jį kaip dvasinį kelią, kurį Vakarai būtų galėję pasirinkt vietoje krikščionybės. Ši teorija, beje, buvo labai panašia į Karlo Gustavo Jungo (Carl Gustav Jung) iškeltą teoriją.[30]

Iš esmės tai poleminis kūrinys ir knygoje net yra nemažai dalykų, kurių pats Evola vėliau atsisakė. Viena esminių klaidų, padarytų šioje knygoje, jis paskui, beje, ir laikė būtent pernelyg didelį savo tuo metu žavėjimasi Romos „pagoniškąja tradicija“, kurios pasireiškimas vėlyvąjame Romos imperijos periode buvo toli gražu ne toks idealus ir pilnavertis kaip kad atrodė Evolai, kada jis rašė knygą. Jis pats pripažįsta, kad paskui jam tapo aišku, jog vėlyvoji ikikrikščioniška Roma buvo ne tiek seniausių sakralinių arijų vertybių išraiška, kiek dekadentiškas išsigimusių arijų kultų mišinys su eretiškais sinkretiniais Rytų kultais.[31]

Jau pats knygos pavadinimas, „Pagoniškasis imperializmas“, kurį Evola padarė konservatyviosios revoliucijos gibeliškosios (Ghibelline) versijos teze, nebuvo labai vykęs. Autobiografinėje knygoje „Cinoberio kelias“ (Il Cammino del Cinabro) Evola vėliau rašė: „šio pavadinimo ribotumas buvo akivaizdus, ​​nes aš visiškai neturėjau omeny nė imperializmo, kadangi šitas šiuolaikinis terminas reiškia grynai neigiamą tendenciją, susijusią su žūtbūtiniu nacionalizmu, nė pagonybės, kadangi šis terminas yra menkinantis paniekinantis ir grynai krikščioniškas. Būtų tad istoriniame kontekste buvę geriau kalbėti apie „romėniško tipo tradiciškumą“ (tradizionalita romana)“.[32]

Taigi, ši frazė buvo nesėkminga ir turbūt dėl to netapo populiaria, tačiau, kaip rašo Evolos knygos vertėjas į rusų kalbą, filosofas Aleksandras Duginas, „užfiksuotas šiame darbe idėjų kompleksas, paskui daugeliui tos epochos kultūros ir politikos veikėjų atvėrė ypatingą, grynai tradicionalistinę ezoterinę konservatyviosios revoliucijos perspektyvų viziją“.[33]

Evola taip pat kritikavo ir vadinamąją neopagonybę. Jo nedidelis straipsnis vokiečių kalba, pavadintas „Prieš neopagonis“ (Das Mißverständnis des neuen „Heidentums“), kuris iš tiesų yra jo knygos „Rasinės doktrinos sintezė“ (Sintesi di Dottrina della Raza) vokiško vertimo dalis – tai labai svarbus dėl keleto priežasčių.[34] Pirmiausia dėl to, kad jame kondensuotas forma išreikšti didžiojo italų tradicionalisto religiniai siekiai, bet taipogi dar ir todėl, nes beveik visi „neo-pagonybės“ bruožai, kuriuos kritikavo Evola 1942 metais išlikę ir šiandien.

* * *

1930 metais Evola pradėjo publikuoti žurnalą „La Torre“ (Bokštas). Tačiau jis labai greitai buvo fašistų valdžios uždarytas. Savo straipsniuose, parašytuose specialiai šiam žurnalui, Evola vėl išreiškė bekompromisinį pasipriešinimą krikščionybei ir toliau nagrinėjo jos neigiamą istorinę įtaką, pasireiškusią iškilimu pamaldžios, tačiau labai veidmainiškos ir godžios buržuazinės klasės, kuriai trūksta visų aukščiausių dorybių, tų saulės dorybių, kurias Evola tuo metu priskirdavo ikikrikščioniškai senovės Romai. Evola su nusivylimu konstatavo faktą, kad oficialusis fašizmas taip ir nesugebėjo priartėti prie gilesnio Romos simbolių ir, apskritai, prie senovės Romos supratimo

Evolai labai nepatiko kompromisas tarp fašizmo ir Vatikano. Tačiau Italijos fašistai negalėjo atsisakyti šio aljanso ir todėl jiems Evolos antikrikščioniškas radikalizmas buvo absoliučiai nepriimtinas.

Kad suprastume šitokio Evolos radikalaus bekompromisiškumo priežastis, tai pirmiausia turėtume suprasti jo iškeltas „moderniojo pasaulio“ ir „Tradicijos“ sąvokas būtent visų Evolos darbų kontekste.

Evolos požiūrį į „modernųjį pasaulį“, mano manymu, bene geriausiai (ir trumpiausiai) apibūdintų zaroastrizmo giesmių ir maldų rinkinyje, Jasnoje, randami šventosios dvasios Spenta Mainjaus žodžiai, pasakyti griaunančiajai dvasiai Angra Mainjui: „Nei mūsų mintys, nei mokymai, nei ketinimai, nei mūsų sprendimai, nei mūsų žodžiai, nei mūsų veiksmai, nei koncepcijos, nei mūsų sielos nėra suderinamos“.[35]

Evola išsigimusiam modernopasauliui priešpastato sakralinį Tradicijos pasaulį, su jo iniciatinėmis ir gnostinėmis vertybėmis, su jo hierarchija, su jam būdingu transcendentiškumu. Naudodamas Tradiciją kaip normatyvinį principą, Evola smerkia regresyvius „moderniojo pasaulio“ aspektus.

Norėdami visapusiškai įvertinti šią pasaulėžiūrą, mums svarbu suprasti, kaip Evola pats suprato Tradiciją. Evolai Tradicijos prasmė labai panaši į Tiesos prasmę. Tradicija yra Evolai kaip pirminis pažinimas, transformuojantis žmogų iš gyvūno į kažką dieviško; tai praktika, pažinimo technologija, o ne doktrina ar įsitikinimas. Evola pats paaiškina:

„Norint suprasti ir tradicijos dvasią, ir jos antitezę – moderno civilizaciją – būtina pradėti nuo svarbiausios dviejų prigimčių doktrinos. Pagal šią doktriną, yra fizinė ir metafizinė tikrovės sąranga: yra mirtingoji esmė ir nemirtingoji; yra aukštesnė „būties“ sfera ir žemesnė „tapsmo” sfera. Apskritai kalbant, yra matoma ir apčiuopiama dimensija, o prieš ją ir už jos yra nematoma ir neapčiuopiama dimensija, kuri yra pastarosios atrama, šaltinis, ir tikras gyvenimas. Tradicijos pasaulyje, bet kur, ir Rytuose ir Vakaruose, vienoje ar kitoje formoje, šis pažinimas (ne tik vien paprasta „teorija“) visada buvo kaip nepajudinama ašis, aplink kurią viskas ir sukasi“.[36]

Šią pagrindinę ašį, aplink kuria tradicinė civilizacija sukasi, simbolizuoja ratas. Induizmo kosmologijos „universalusis valdovas“ vadinamas „rato sukėju“. Helenai vadino tai „kartų ratu“ arba „likimo ratu“, su nejudančiu centru, simbolizuojančiu dvasinį stabilumą. Induizmo universalusis viešpatstaip pat vadinamas dar ir „Įstatymo rato viešpačiu“. Rytuose, ašinis simbolis vaizduojamas mandala. Vakarų kultūrose – saulės ratuose ar svastikose. Reikėtų tad bent jau šiek tiek čia paminėti ir Evolos požiūrį į svastikos simbolizmą.

Svastiką, kuri istoriškai susijusi su pirmykščio žmogaus instrumentais ugnies išgavimui, pagal Evolą, reikėtų suprasti kaip ugnies, saulės (ir todėl šiaurinį, poliarinį) simbolį. Nereikėtų užmiršti, rašo Evola, kad svastika tai yra ne tik ugninis, bet ir poliarinis simbolis. Savo straipsnyje, pavadintame „Svastika kaip poliaus simbolis“ (Das Hakenkreuz als polares Symbol), Evola rašo, kad gal būt kaip tik svastikos ženklas ir yra geriausia rodyklė link vidinio kelio, vedančio į šiaurinės Tradicijos viršūnę. Tai ženklas, galintis pabudinti Europos naujas, kolkas giliai paslėptas vidines jėgas. Geresnio ženklo ir nesuras, kad išreikštum įsitikinimą vienos iš didingiausių Hiperborėjos rasės paveldėtojų atgimimu, jos pergale prieš tamsos jėgas.[37]

* * *

3162-rivolta-contro-il-mondo-modernoVėl grįžtant prie Evolos pagrindinės knygos – „Sukilimo prieš modernųjį pasaulį“ – belieka pasakyti, jog tai buvo jo minčių kvintensencija. Pats knygos pavadinimas turi aiškią aliuziją į jau minėtą Renė Genono knygą „Moderniojo pasaulio krizė“, tačiau jei pas Genoną tai tik konstatavimas, lyg šaltas nuosprendis, tai pas Evolą – kvietimas veiksmui, aktyviam priešinimuisi, Sukilimui, Revoliucijai. Jis rašo:

„Tiktai išėjus už idėjinių ir vaizdinių rėmų, charakterizuojančių mūsų dabartinę civilizaciją, galima būtų surasti tvirtą absoliutų atramos tašką, kuris apnuogintų visą moderniojo gyvenimo iškrypimą. Tik tokiu būdu mes surasime mūsų savo bastioną, pasipriešinimo liniją tų, kurie, nepaisant visko, sugebėjo išlikti vertikalioje padėtyje“.[38]

Būtent į šitokius, „išlaikiusius vertikalią padėtį“, ir kreipiasi Evola kviesdamas Didžiąjam Sukilimui. Juos ir vadina „išsiskyrusiais“ ar „išskirtiniais“ žmonėmis (l’uomo differenziato). Čia turima omenyje, aišku, ne kažkoks tai išorinis, o vidinis jų išskirtinumas. „Kiekvieną tradicinę civilizaciją“ – sako Evola,  „galima apibūdinti tokių žmonių buvimu, kurie savo įgimtu ar įgytu pranašumu prieš eilinio žmogaus būseną įkūnija laikinosios tvarkos viduje gyvą ir veiksmingą galybę, jiems suteikiamą iš viršaus“.[39]

Ši „išskirtinių žmonių“ mažuma tebeegzistuoja ir „šiuolaikiniame pasaulyje“ ir tie, kas ją sudaro, dažniausia net nepažįsta vieni kitų, tačiau juos sieja dvasinis ryšys, jie formuoja nenutraukiamą grandinę tradicinėje dvasioje. Jie vengia būti šiuolaikinio populiarumo ir kultūros dėmesio centre. „Jie gyvena dvasinėse aukštumose, jie nepriklauso šiam pasauliui“.[40]

Ši dvasinė mažuma – dvasios aristokratai – nors ir nepasireikšdama pasaulyje, simboliškai prižiūri Tradicijos „amžiną ugnį“, užtikrindami kad šis pasaulis vis dar turi ryšį su „idealiuoju pasauliu“. Evola tad ir teigia, kad šios mažumos galioje yra patraukti savo pusėn kitus, sutrikusius „moderniajame pasaulyje“ ir trokštančius išsilaisvinimo, tačiau nežinančius „vardan ko“. Todėl taip svarbu turėti tokius lyg „sargus“, kurie išlaikytų Tradicijos vertybes ir tvirtai stovėtų, atsilaikydami prieš antitradicines jėgas.

Toks „išskirtinis žmogus“, kuriam Evola paskui, jau būdamas arti savo gyvenimo pabaigos, paskyrė visą knygą, „Pažaboti tigrą“ (Cavalcare la Tigre) – tai ypatinga, unikali būtybė, savo vidumi priklausanti Tradicijos pasauliui, tačiau tuo pačiu metu priversta išoriškai egzistuoti antitradiciškame ir desakralizuotame „šiuolaikiniame pasaulyje“. Žinant „moderniojo pasaulio“ nuosmukio gilumą, sunku net įsivaizduoti, kad šitokie žmonės jame iš viso dar net egzistuoja ir kad jie būtų pajėgūs efektyviam pasipriešinimui. Evola jokių ypatingų iliuzijų dėl to ir neturėjo.

Tamsusis amžius, Kalijuga, yra išsigimimo epocha, materializmo, visokių tokių nuodingų idėjų, kaip kad taip vadinamoji „demokratija“, ar „liberalizmas“, ar „humanizmas“, „laisvoji rinka“, „egalitarizmas“, „progresas“, „globalizmas“, „multikultūralizmas“, tolerancija visokiam blogiui, šlykščiausi iškrypimai, visokios „netradicinės orientacijos“ (kas jau savaime yra priešiška Tradicijai) ir t.t. Su visu tuo mes ir susiduriame šiandien.

Bet net ir toks sunkus reikalas gali juk turėti aukštesnįjį transcedentinį pateisinimą ir visada yra žmonių, kurie nesusitaiko su blogiu, nežiūrint į, atrodytų, totalinį jo triumfą. Taigi mums, tokiems žmonėms, Evolos knyga „Sukilimas prieš modernųjį pasaulį“ ir yra šiandien tarsi kelionės vadovas.

Teisingiausia reakcija į „šiuolaikinį pasaulį“ būtų ne tik ryšio su Tradicija atkūrimas, bet taipogi ir visų pirmiausia žmogaus dvasios atgaivinimas. Kelias į žmogaus dvasią ir yra svarbiausia visų Evolos knygų tema. Jis ieško būdų, kurie įgalintų žmogų išlikti dvasiškai nesugadintu net ir dabartiniame tamsos amžiuje.

Kadangi viena pačių pagrindinių civilizacijos nuopolio priežasčių yra materialistinis požiūris į gyvenimą, į žmogaus prigimtį ir istoriją, tad atsinaujinimas įvyktų tik per dvasią. Tai reiškia, jog norint atkurti tradicinį požiūrį ir gyvenimo būdą reikia pirmiausia kovoti su praradusiu bet kokį dvasingumą vartotojiškumu.

Šios paminėtos problemos taip giliai įsišaknijusios, jog persmelkė visas žmogaus gyvenimo sritis. Taigi priešiškumas visoms materializmo formoms šiandien bene ir yra svarbiausia.

Evola manė, kad žmogui vis gi yra būdingas sugebėjimas iškelti sąmonę virš kūniškų poreikių ir proto blaškymųsi. Tik toks sugebėjimas ir gali vesti į „nemirtingąjį sąmoningumą. Kelias į šį supratimą grįstas griežta discipliną, kai atsikratoma laikinojo ego ir individuali žmogaus sąmonė yra surišama su Amžinąja. Kad tai pasiekti reikia eiti už įprastų gėrio ir blogio sampratų, eiti ten, kur, Gustavo Meirinko (Gustav Meyrink) žodžiais tariant, tiktai tiesa ir melas teegzistuoja. Ir atskirti tai reikalingos ne intelektinės žinios, bet dvasinė patirtis, gnosis.

* * *

Jeigu pabandyt išrinkti vieną patį svarbiausią aspektą, pagal kurį būtų galima apibūdinti Evolos gyvenimą, tai būtų jo troškimas, ką vokiečiai vadina mehr als Leben – troškimas „daugiau nei gyvenimo“. Gal būtent kaip tik todėl jis labai mėgo alpinizmą. Tačiau jam alpinizmas buvo ne sportas, ne pramoga, net ne romantika; jis alpinizmą matė kaip „kopimą į save“, t.y. aukštyn į savo paties asmenybę, savo dvasią – tai dvasinis ieškojimas.

Evolą kalnuose viliojo rizika, nutolimas nuo įprasto žmonių pasaulio, susidūrimas su švariomis, šviežiomis ir baisiomis kitokio pasaulio jėgomis – pasaulio, kaip energijos, kaip spontaniško ir magiško pasireiškimo to, kas randasi Kitoje Pusėje. Jam alpinizmas – dvasios kilimo link dieviškos, tyresnės, aiškesnės, skaidresnės sferos simbolis. Evola kalba apie „kalno patyrimo transformaciją į gyvenimo būdą“. Knygoje „Meditacija viršūnėse“ (Meditazioni delle Vette) jis rašo, kad kopimas į kalnų viršūnes „tai yra jėga tų, kas, galima sakyti, niekada ir negrįžta nuo viršūnių į lygumas. Tai yra stiprybė tų, kam daugiau nėra išėjimo ar grįžimo, nes kalnas yra jų dvasioje, nes simbolis tampa realybe“. Evolai kalnas yra „susijęs su kažkuo kas neturi pradžios ir pabaigos, tapęs neatskiriamu dvasiniu užkariavimu, tapęs tavo prigimties dalimi, kažkuo ką tu nešiojiesi savyje visur, kas duoda naują prasmę kiekvienam tavo veiksmui, kiekvienai patirčiai, ir kiekvienai kasdieninio gyvenimo kovai“.[41]

Sekdamas senosiomis tradicijomis, Evola kalba apie kalną kaip šventąjį kalną, dievų sostą, tarpininką tarp dangaus ir žemės (Olimpas, Meru, Kailašas, ir t.t.). Kalnas yra toks svarbus, nes turi  ypatingą dvasinę reikšmę; jis yra „aukščiau“, arčiau prie gamtos ir dievų. Kalnų aprašymuose, Evola vėl ir vėl cituoja Nyčę, kuris apie kalnus buvo pasakęs, jog jie yra „Daug metrų virš jūros lygio, tačiau kiek kartų daugiau virš paprasto eilinio žmogaus!“ Evola savo esė apie aplinizmą rašo:

„Ant tam tikrų egzistencinių viršūnių, panašiai kaip kad karštis virsta šviesa, gyvenimas išsilaisvina nuo savęs. Ne individualumo mirties prasme ar kažkokio mistinio sudužimo prasme, o gyvenimo transidentinio teigimo prasme, kur nerimastis, begalinis troškimas, ilgesys ir jaudinimasis, ieškant religinio tikėjimo, žmogiškų tikslų – viskas – nusileidžia dominuojančiai ramybės būsenai. Egzistuoja kažkas daugiau, negu gyvenimas – tiesiogiai paties gyvenimo ribose, o ne už jo. Ši herojiška patirtis yra vertinga ir tai savaiminis gėris, kai tuo tarpu paprastas gyvenimas yra apspręstas tik naudos, išorinių dalykų ir žmogaus papročių bei elgesio normų“.[42]

Kadangi man pačiam yra tekę pabuvoti ant keleto gan aukštų kalnų viršūnių, man šis jausmas yra puikiai pažįstamas ir suprantamas.

Evola taip pat tyrinėjo kalnų reikšmę senovės mitologijose. Kalnai buvo dievų sostai skandinavų, graikų ir Irano mitologijose. Legendiniai herojai dažnai turėdavo kopti į kalnus ir tai buvo suprantama kaip simbolinis herojiškas aktas, siekiantis pasiekti jų ieškojimų tikslą.

* * *

Jei šiandien Evola, kaip filosofas, jau ir nėra visiškai ignoruojamas, tai vis tiek jis paprastai įvairaus plauko liberalų „intelektualų“ būna visaip juodinamas, šmeižiamas, demonizuojamas, kaip tariamas „blogio mokytojas“, „pakvaišęs antisemitas“, „dešiniojo terorizmo įkvėpėjas“, „fašistų guru“, na o ir šiaip jau toksai „šlykštus rasistas“ kad net prisiliesti prie jo būtų bjauru…

Evola tapo persona non grata dėl kai kurių idėjinių sutapimų su itališkuoju fašizmu. Tačiau labai prieštaringos nuomonės yra dėl to kokiai politinei kategorijai apskritai galima būtų priskirti Evolą ir, aišku, dėl jo santykių su fašizmu ir neofašizmu.

Pavyzdžiui, vienas jo kūrybos tyrinėtojų, Markas Sedžvikas (Mark Sedgwick) rašo: „Evola dažnai vaizduojamas lyg neva buvęs fašistu, tačiau šitokia charakteristika, bent jau originaliąja, tiksliąja žodžio „fašistas“ prasme, kažin ar teisinga. Jis niekada nepriklausė fašistų partijai ir todėl vargu ar galėtų būti apibūdintas kaip fašistų partinės linijos sekėjas“.[43]

Ir iš tiesų Evola nebuvo Musolinio fašistų valdžios liokajumi. „Tai yra faktas,“ rašo Antonis Džeimsas Gregoras (Anthony James Gregor), vienas autoritetingiausių italų fašizmo tyrinėtojų, politologijos profesorius Berklio universitete Kalifornijoje, „kad Evolos santykiai su fašizmu, per jo beveik ketvirčio amžiaus istoriją, o taip pat ir paskui santykiai su neofašizmu, buvo visada ir visais atžvilgiais labai problematiški“. Tas pats autorius sako, jog yra „visiškai akivaizdu tai kad Evolos įsitikinimuose buvo labai mažai ką galima būtų laikyti „fašizmu“. Iki 1930 metų jis jau užpykdęs beveik visus italų fašistinės hierarchijos narius – jau nekalbant apie daugumą fašistų intelektualų“.[44] Pats Musolinis tai ir išvis Evolą laikė „isterišku bepročiu“.[45]

Beje, net Evolos pats pirmas politinis rašinys, dar 1925 metais kritikavo fašizmą. Evola vadino to meto Italijos fašistų judėjimą „karikatūra“, „revoliucijos parodija“, „juokinga revoliucija“, paremta vien tuščiais sentimentais ir materialistiniais rūpesčiais. Jis kritikavo judėjimo „plebėjišką“ prigimtį.[46]

Tad Evola nesugyveno su Italijos fašistų režimu ne tik dėl jo sutarties su Vatikanu, bet taip pat ir dėl to, kad jis būtent įžvelgė fašizmo masinę, ar kaip jis sakė, plebėjišką esmę. Evola itališkąjį fašizmą laikė būtent „pernelyg plebėjišku“ ir demagogišku, daugelyje savo pasireiškimų dažnai tiesiog „mistifikatorišku“, ir tuo pat metu „paskutiniuoju liberalizmo produktu“.[47] Evola netgi sakė, kad fašistinis judėjimas išvis „neturi jokio kultūrinio ar dvasinio pagrindo“.[48] Taigi, kaip profesorius Gregoras teigia, „Evola prieštaravo kiekvienai fašizmo savybei“.[49]

Todėl iš pradžių Evola dar siekė paveikti Italijos fašistus, pakreipt juos konservatyviosios revoliucijos kryptimi, ypatingai akcentuodamas tradicionalizmą. Pirmame savo žurnalo „La Torre“ numeryje, kuris, kaip Evola sakė, buvo „ne prieglobstis kažkokiam mistiniam pabėgimui, pasitraukimui, o pasipriešinimo, mūšio ir aukštesniojo realizmo pozicija“, jis rašė: „Mūsų žurnalas buvo sukurtas ginti principus, kurie mums visada yra absoliučiai tie patys, nepriklausomai nuo to gyventume komunistiniame, anarchistiniame, ar demokratiniame režime. [...] Tiek, kiek fašizmas prisilaiko šių [tradicionalistinių] principų ir gina juos, tai mes tik tiek ir galime laikyti save fašistais. Štai ir viskas“.[50]

Tačiau, nepaisant kai kurių atskirų panašumų tarp tradicionalistinės konservatyviosios revoliucijos ir fašizmo, tarp šių dviejų ideologinių formų egzistavo ir labai gilūs prieštaravimai. Evolos radikalizmas, bekompromisiškumas, ir begalinis atsidavimas Tradicijos idealų grynumui trukdė italų fašistams jų  pragmatiškame manevravime (ypač jų aljanse su Vatikanu), taip pat kelė fašistinių ir intelektualų ir biurokratų pyktį.

Evola niekad „neturėjo jokios įtakos Italijos fašistų tarpe“, rašo Antonis Džeimsas Gregoras. „Yra daug įrodymų, kad fašistų intelektualai niekada rimtai nežiūrėjo į Evolą kaip į mąstytoją, tuo labiau „fašistinį“ mąstytoją – ir iš tikrųjų pats Evola niekada nepretendavo būti fašistu“.[51]

Nusivylęs Italijos fašizmu, kaip pernelyg linkusiu į kompromisus, ypač su Bažnyčia, Evola bandė ieškoti savo idėjų pripažinimo Vokietijoje ir tikėjosi surasti bendrą kalbą  su labiau pagoniškais elementais ten, kur jis nuo 1934 metų dažnai skaitė paskaitas. Kaip ir Italijos fašizme, jam vis gi nepriimtina buvo Hitlerio Vokietijos kolektyvistinė esmė. Nors jo knygos „Pagoniškasis imperializmas“ vokiškas leidimas buvo labai gerai priimtas to meto Vokietijoje, tačiau pats Evola vėliau pripažino, jog turbūt didele dalimi susidomėjimas jo knyga buvo dėl klaidingo įsitikinimo, kad jis atseit buvęs kažkokios įdomios tendencijos italų fašizme pagrindinis atstovas. Vokiečiai nesuprato, kad Evola buvo, jo paties žodžiais tariant, „kapitonas be kariuomenės“.[52]

Himlerio vadovaujama SS turėjo Evolos dosje, kur dokumente AR-126 jis apibūdinamas kaip „reakcingas romėnas“, „senamadiško aristokratinio feodalizmo šalininkas“, kurio charakteris „turi daug senosios feodalinės aristokratijos požymių“, o pasaulėžiūra „remiasi greičiau mitais, o ne realiomis idėjomis“, ir kurio „slaptas tikslas yra senosios aristokratijos maištas prieš šiuolaikinį pasaulį“. Dokumente taip pat daroma nuoroda į Evolos planus sukurti „slaptą tarptautinį ordiną“. Sakoma, jog reikia užkirsti kelią jo paskaitoms Vokietijoje, bet taip pat  „atidžiai stebėti“ jo veiklą ir kaimyninėse šalyse. Himleris palaikėšią nuomonę ir rekomendavo, kad SS „sustabdytų jo veiklą Vokietijoje“ ir nesuteiktų jam jokios paramos.[53]

Savo gyvenimo pabaigoje Evola net parašė knygą, pavadintą „Fašizmo kritika iš dešinės“ (Il Fascismo. Saggio di una Analisi Critica dal Punto di Vista della Destra), kurioje, nors ir neišsižadėdamas savo buvusių pažiūrų, jis kaltina fašizmą ir nacionalsocializmą buvimu pernelyg buržuaziškais, atitrūkusiaisnuo konservatyviosios revoliucijos idealų. Apskritai, remdamasis Platono Respublikos ir daosizmo idėjomis, Evola pasisakė už tai, kad valdyti turėtų tik tie, kurie turi savyje tikrą dvasingumą.

Evola rašė savo autobiografijoje: „Kai kas sako, kad fašizmas pražudė italus. Sakyčiau priešingai, tai italai pražudė fašizmą…“[54]

Taigi, išvada tokia, rašo Antonis Džeimsas Gregoras, „Kad Evola niekada nebuvo fašistu tai yra faktas, nebuvo jis jokios rūšies fašistu, nė „kriptofašistu“, nė „parafašistu“, nė „superfašistu“, nė „neofašistu“, jokiu“.[55] Kuo jis iš tikrųjų visada buvo – tai filosofu okultistu, pagonių magu, atsidavusiu „paslaptingajam mokslui“ – visą gyvenimą palaikęs ir propagavęs tą mokslą, paremtą „tiesos ir žinių kriterijais, skirtingais nuo vyraujančių šiuolaikinėje kultūroje ir mąstyme“.[56]

Taipogi didelę reikšmę turėjo dar ir tai, kad Evolos pažiūros į rasės klausimą irgi labai daug kuo nesutapo su siauru biologišku rasės aiškinimu, būdingu Italijos fašistams ir Vokietijos nacionalsocialistams.

Evola netgi parašė keletą veikalų apie rasės sampratą, kuriuose jis tyrinėja Tradicijos požiūrį šiuo klausimu. Jose jis būtent gan aštriai kritikavo tuo metu Vokietijoje ir Italijoje populiarias biologinio rasizmo teorijas. Evola buvo apskritai biologizmo kritikas ir todėl nesutiko, kad rasės sąvoka tėra tik grynai biologinis terminas.

Evola savo tyrinėjimuose ne tik skyrė daug dėmesio rasės klausimams, bet ir pristatė pasauliui savo paties požiūrį, taip vadinamą „vidinių rasių“ teoriją. Tai trijų rasių koncepcija – kraujo rasė, dvasios rasė, kūno rasė

Evola sakė, kad žmonės turintys „arijų išvaizdą“ nebūtinai turi „arijų dvasią“. Ką gi, matant šiandieninėje Lietuvoje visokias mūsų tautos šiukšles, mūsų rasės išgamas,  kaip jie save bevadintų – „liberalais“, „naująja kaire“, „antifa“, „tolerantišku jaunimu“, ar dar kaip kitaip, akivaizdu, jog Evola buvo tikrai teisus…

* * *

Karo pabaigoje Evola gyveno Vienoje, kur pradėjo tyrinėti slaptus archyvus, kuriuos vokiečiai buvo konfiskavę iš įvairių Europos masonų ložių. Kartą, 1945 metų pavasarį, sovietų oro atakos metu, Evola ėjo tuščiomis Austrijos sostinės gatvėmis ir bomba staiga susprogo vos keli metrai nuo jo. Sprogimo banga trenkė jį į namo sieną ir jam lūžo stuburas.

Atsigavęs ligoninėje, jau paraližuotas, Evola pirmiausia paklausė: „Tikiuosi mano monokliui nieko neatsitiko?“.[57]

Autobiografinėje knygoje „Cinoberio kelias“ Evola paskui rašė: „Tiesą sakant, šis incidentas buvo susijęs su taisykle, kurios aš visada laikiausi, kad nereikia vengti pavojų, o priešingai, reikia ieškoti jų, metant iššūkį likimui“, o vėliau, viename pokalbyje jis net prisipažino, kad per bombordavimus, vietoj to kad pasislėpti slėptuvėje, jis specialiai vaikštinėdavo tuščiomis Vienos gatvėmis, stebėdamas apokaliptinius vaizdus.[58]

Sveikas protas diktuotų, kad vaikščioti vienam tuščiomis miesto gatvėmis bombardavimo metu – tai tiesiog beprotybė, jeigu iš viso ne savižudybė. Tačiau Evola nebuvo pratęs vengti pavojų, rizikos, arba, kaip jis kartą išsireiškė, jam „norma buvo ne tai, kad išvengtų pavojų, o kaip tik priešingai, ieškoti jų, tuo būdu išbandant likimą“.[59] Evola tvirtai tikėjo tradicine klasikine doktrina, kad visi pagrindiniai įvykiai, kurie atsitinka mūsų gyvenime, yra ne grynas atsitiktinumas ar mūsų pastangų rezultatas, o iš anksto, dar prieš žmogaus gimimą, numatyta, rezultatas to, kas būna užprogramuota dar prieš mums atsirandant šiame pasaulyje.

Evolos kūrybos tyrinėtojas ir jo knygų vertėjas į anglų kalbą Guido Stucco papasakojo kaip jam pavykę sužinot, jog po sužeidimo, kai Evola buvo priverstas kelis metus praleisti ligoninėje, jį ten aplankė buvęs jaunystės draugas, vėliau tapęs katalikų kunigu. Tas kunigas, naudodamasis Evolos būsena, labai atkakliai bandė jį įkalbinėt, kad atgailautų, priimtų krikščionybę, taptų kataliku, netgi siųlėsi važiuoti kartu į Lurdą. Tačiau šie įkalbinėjimai buvę nesėkmingais, nes Evola „atsidurti krikščionybės glėbyje ir tapti evangelijos liūdytoju“ atsisakė.[60]

Nuo tada jis gyveno prikaustytas invalido vežimėlyje. Dar beveik 25 metus! Žmogus tarp griuvėsių… Nuo šiol tai buvo ir vienintelis paties Evolos padėties apibūdinimas… Paradoksalu, tačiau „vertikaliai stovinčiu“, išliko tas, kuris buvo prikaustytas prie invalido vežimėlio. Žmogus sulaužytu stuburu.

Net ir tokioje fizinėje būsenoje, ir tokiu metu kada sudužo visi politiniai idealai, kuriems jis buvo paskyręs savo gyvenimą, kada pasaulyje įsivyravo labiausiai odiozinės ir atgrasios jam idėjos bei „vertybės“, Evola neapleido savo kovos, jam švento Sukilimo prieš modernųjį pasaulį. Todėl tad ir vadina jį paskutiniuoju tamsos amžiaus kšatriju.

* * *

Pokario metais Evolos raštai buvo labai vertinami (o ir jis pats buvo didelėje pagarboje) Italijos rezistencinio sąjūdžio aktyvistų tarpe. Naujos kartos („kartos, nesuspėjusios pralaimėti karo“) rezistentai kreipėsi į jį kaip „maestro“. Ir dėl to jis buvo nuolat kaltinamas bandymu atgaivinti fašizmą Italijoje, o 1951 metais netgi buvo teisiamas. Beveik mėnesį buvo uždarytas kalėjime. Kaip ir kadaise Sokratas, jis buvo apkaltintas atsisakymu garbinti demokratijos dievus… Tačiau visgi buvo išteisintas, nes įrodė teismui, jog niekada nebuvo fašistų partijos nariu, o ir visi kaltinimai, kad jo kūriniai neva „šlovina fašizmą“ ir „intelektualiai kursto slaptas kovines grupes“, kurie buvo pateikti jam, buvo be jokių įrodymų.

Teismo proceso metu, Evola pasakė ugningą kalbą: „Aš pareiškiu, kad absurdiška priskirti man fašistines idėjas, nes tie principai, kurių aš laikausi, jie priklauso didžiajai europietiškai politinei tradicijai ir aš esu pasirengęs ginti savo dešiniąsias pažiūras. Jūs galite nuteisti mane už šias pažiūras, tačiau tokiu atveju teisiamųjų suole šalia manęs turėtų sėdėti ir Aristotelis, ir Platonas, ir Metternichas, Bismarkas ir Dantė ir t.t.“[61]

Po Antrojo pasaulinio karo pirmiausia jis parašė nedidelę knygelę, pavadintą „Orientacijos“ (Orientamenti), kuri buvo būsimo veikalo „Žmonės tarp griuvėsių“ (Gli Uomini e le Rovine) embrionu. Šioje mažoje knygutėje mes galime perskaityti štai tokias eilutes: „Šiandien mes esame pasaulio griuvėsių viduryje. Ir klausimas, kurį reikia paklausti, yra toks: Ar yra dar žmonių, išsilaikiusių vertikalioje padėtyje tarp šių griuvėsių? Ir ką jie turėtų daryti, ką jie dar gali padaryti?“[62]

Paskui knygoje „Žmonės tarp griuvėsių“ ir buvo siekiama atsakyti į šį klausimą išsamiau. Tačiau paskutinės šios knygos eilutės tai ir vėl klausimas, analogiškas tam, kuris buvo ir „Orientacijų“ pabaigoje: „Belieka pažiūrėti, ar daug žmonių vis dar išsilaiko vertikalioje padėtyje tarp griuvėsių“.[63]

Į šį klausimą pats Evola netruko atsakyti. Neigiamai. Savo autobiografinėje knygoje „Cinoberio kelias“, išleistoje 1963 metais, Evola išsakė įsitikinimą, jog „nieko negalima padaryti, kad radikaliai ištaisyti esamą padėtį, kad paveikti procesus, kurie po paskutinių nuosmukio stadijų jau yra negrįžtami <…> Nėra nieko daugiau politinėje ir socialinėje sferoje, kas būtų verta pilno atsidavimo ir dalyvavimo“.[64]

Knygoje „Pažaboti tigrą“ jis pripažino, jog „neįmanoma pozityvi veikla, turint tikslą realiai ir pilnai sugrįžt prie normalios tradicinės sistemos“.[65] Būtent todėl, kad jis buvo įsitikinęs, jog kolkas nieko daugiau negalima padaryti politinėje plotmėje, jis ir pasistengė tad iš naujo apibrėžti, tačiau šįkart griežtai individualioje perspektyvoje, „egzistencinius orientyrus“ kaip reikėtų „išskirtiniam žmogui“ gyventi šiuolaikinėje visuomenėje. Pasistengdamas, aišku, nepakeisti nieko tame, kas buvo visą laiką jo pagrindiniais, esminiais principais. Evola ignoruoja čia jau bet kokią politinę perspektyvą ir perkelia visa tai, kas dar būtų įmanoma padaryti, į dvasios gelmes.

Kiek žodis „politinis“ gali būti apskritai taikomas Evolai, iš viso yra diskutuotina. Evola juk neturėjo jokių tiesioginių politinių ryšių, niekada nepriklausė politinei partijai, niekada net nebalsavo rinkimuose. Evola apskritai išpažino „apolitėją“ (atsiribojimą nuo valstybės), kaip tai buvo vadinama senovėje ir iš kur kilo žodis „apolitiškas“.[66]

Jis tiesiog atkalbinėjo nuo tiesioginio dalyvavimo dabartinėje politikoje. Evola savo skaitytojus ragina būti pasyviais politinio proceso stebėtojais ir ieškoti savo „pilietybės“ kitur:

„Idėja ir tiktai idėja turi būti mūsų tikroji tėvynė. Svarbu yra ne tai, kad esame toje pačioje šalyje gimę, kad kalbame ta pačia kalba, ar priklausome tai pačiai rasei, svarbu kad turime tą pačią Idėją, kuri mus vienija ir skiria mus nuo kitų“.[67]

Tačiau, iš kitos pusės, Evola taip pat sako, kad jeigu šiandien nelikę jau jokios tokios idėjos, jokio siekio ir tikslo, vardan ko vertėtų aukoti savo tikruosius interesus, tad „apolitėja“ – vidinė emigracija – ir turėtų būti „išskirtinio“ (t.y. tradicinio) žmogaus išsigelbėjimo principu. Tikriausiai panašiai galvojo ir prancūzų istorikas indologas, Alenas Danielu (Alain Daniélou), rašęs, kad „Pasaulyje, kuris artėja prie savo žūties, yra įmanoma tiktai individualus išgelbėjimas“.[68]

Daugeliu atžvilgių, knyga „Pažaboti tigrą“ yra Evolos minčių apie Tradicijos vaidmenį Tamsos amžiuje kulminacija. Evola bendrais bruožais apibūdina kovos su moderniuoju pasauliu intelektualines ir egzistencines strategijas, nepatenkant jo įtakon.

Evola teigė, kad, norėdamas išgyventi „moderniajame pasaulyje“, „išskirtinis žmogus“ turėtų „pažaboti tigrą“. Tai tantrinė metafora, užuomina į Rytų patarlę, kurioje sakoma, kad tas, kas nenori būti sudraskytas tigro, turi jį pažaboti.

Bet ką reiškia „pažaboti tigrą“?

Įsivaizduokim mišką – tamsų, drėgną, pilną visokių pavojų. Staiga išgirsti triukšmą ir matai bėgantį link tavęs didžiulį tigrą, apsiputojusį, riaumojantį ir akivaizdžiai alkaną. Nėra kur nuo jo pasislėpti ar pabėgti. Galima pabandyti bėgti nuo jo, bet tai vargu ar pavyktų. Galima bandyti slėptis nuo jo, bet jis tikriausia vis tiek suras. Mirtis atrodo tikrai neišvengiama. Ir ji būtų šiurpia. Ir staiga tau ateina mintis, o gal pabandyt užšokti ant tigro nugaros, įsikibti į jo kailį ir laikytis iš visų jėgų… Jeigu išsilaikysi pakankamai ilgai, tai nuo bėgimo tigras pavargs ir nusilps, kol pagaliau gal net visai pargrius nuo išsekimo. O tada jį būtų galima pasmaugti plikomis rankomis. Ir šitaip tu „pažaboji“ tigrą… Toks yra ir pagrindinis šios knygos motyvas.

Bet, vėl, ką visa tai reiškia realiame gyvenime?

Ogi tai, kad mūsų pasaulis eina link neišvengiamos katastrofos ir mes, kaip Evola sako, paprasčiausiai turime tai suprasti. Tai nėra kažkoks mizantropiškas košmaras, bet paprastas pranašiškas fakto konstatavimas. Visa žmonija negali pabusti ir išsigelbėti. Tad didelė dalis ir bus sušerta tam tigrui… Tai paprasta, šalta, šiurkšti tiesa.

Gali būti labai slogu visą laiką galvot, kad mes gyvename Tamsos amžiuje, bet Kalijuga juk yra taip pat kosminio ciklo pabaiga. Su praeitimi, su geresniais amžiais, mus sieja Tradicija ir kai šis Tamsos amžius pasibaigs, tai būtent Tradicija nušvies kelią į naują didingumą, naujus pasiekimus, naują šventumą ir heroizmą.

Net jei mes ir neišgyvensim iki tos dienos, mes vis tiek galime įkūnyti dvasią, Evolos aprašytą dar knygoje „Orientacijos“:

„Tai pozicija  žmogaus, kuris gali pasirinkti sunkiausią kelią, gali kovoti, net jei jis ir žino, kad kova yra materialiai pralaimėta, ir gyventi pagal senovės epo žodžius, kad „Ištikimybė stipresnė už ugnį!“ Per jį tradicinė idėja yra patvirtinta, kad tai yra garbės arba gėdos jausmas [...] kas sukuria didelį, egzistencinį skirtumą tarp žmonių, beveik toks pat didelis kaip tarp vienos rasės ir kitos rasės. [...] Jei kas nors teigiamo gali būti atlikta šiandien ar rytoj, tai nebus padaryta agitatorių ir politikų gudriais triukais, bet šiandienos ir vakardienos žmonių natūralia įtaka, taip pat, ir net daugiau, padaryta naujos kartos, kurios pripažinimas to, kaip daug ji gali atlikti, patvirtina tai, kuo jie tiki“.[69]

Evola žinojo, kad istoriją visada kuria žmonės ir kad visi geri pokyčiai turi pirmiausia būtent prasidėti jų širdyse ir sielose. Nežinia, ar laikas jau atėjo, kad pilnai įsisavinti jo pasaulėžiūrą. Bet koks skirtumas, ar vienu amžium daugiau ar mažiau? Tradicionalistas, ypatinga filosofine prasme, žino tiktai, kad po kiekvienos pabaigos ateina nauja pradžia. Kada ji ateis, yra antraeilis dalykas.

Kaip alcheminiame procese, kurio simboliais Evola visą gyvenimą intensyviai domėjosi, prieš subręstant savo galutiniam apsivalymui ir atsinaujinimui, žmonija pirmiausia turi praeiti per didžiausio išsigimimo  etapą materialiame pasaulyje. Kalijuga ir yra lyg alcheminė krosnis. Nors tai yra amžius po didžiuliu spaudimu, didelio karščio ir ugnies amžius, tai taip pat yra amžius kuris transformuoja. Tai amžius didvyriams ir dvasios karžygiams… Vienintelis būdas išgyventi geležies amžiuje yra  kovoti prieš viską naikinančią ugnį savo dvasios ugnimi. Ir tie, kurie gali atlaikyti temperatūrą, pavirs į auksą…

Čia būtinai reikėtų prisiminti ir paminėti kitą iškilią XX amžiaus asmenybę – Savitri Devi, parašiusią knygą „Auksas krosnyje“ (Gold in the Furnace), kuri yra padėties po karo okupuotoje Vokietijoje įvertinimas. Tą be galo žiaurų laikotarpį ji laikė vokiečių tautos išbandymu, išgryninimu, kaip kad lyg ugnis atskirtų auksą nuo netaurių metalų. Tai jos nuomone buvusi įžanga naujai pradžiai.[70]

Knygoje „Pažaboti tigrą“ Evola rašė, kad pilnos degradacijos sąlygose, kada pasaulis jau artėja prie paties žemiausio visos žmonijos istorijos taško, „išskirtiniams žmonėms“, t. y. tokiems žmonėms, kurie vidumi priklauso Tradicijos pasauliui, o ne desakralizuotam „moderniajam pasauliui“, lieka tiktai viena išeitis – „katakombų frontas“, bandymas „nuodus paversti vaistais“, patiems nepriimant visos juos supančios iškreiptos būties.[71]

Kitas kelias, apie kurį Evola kartais užsimena, primenąs Nyčės šūkį „Krentantį – pastumk“, tai sunaikinimo proceso paspartinimas, tokiu būdu priartinant naujos santvarkos atėjimą.

Mūsų civilizacija pasmerkta žūti. Liūdnas likimas. Ką gali padaryti žmogus, likęs Tradicijos kelyje, tokiu metu kada jau nieko padaryti negalima, kada ši civilizacija vis greičiau ritasi žemyn ir sustabdyt šį kritimą neįmanoma?

Priešintis. Kaip tik šiuo atveju, Evolos įžymusis patarimas apie būtinybę išsilaikyti ant kojų, stovint griuvėsių pasaulio viduryje, ir įgauna milžinišką prasmę. Tai aktyvusis nihilizmas. Šiandieniniame pasaulyje, kai atrodo jau yra neįmanoma grįžti prie tradicinės būties, bet „išskirtinis žmogus“, supratęs Tradicijos turinį, turi mokėti „pažaboti tigrą“.

Reikia ne pasiduoti nepalankių sąlygų akivaizdoje, ne kapituliuoti prieš jas, o panaudoti.

Panaudoti? Kam?

Čia kalbama ne tiek apie kovą siekiant politinės pergalės, kiek apie kovą už pilną asmenybės realizaciją. Šios kovos tikslas – paties kovotojo vidinė realizacija, tokiu būdu įveikiant būvio materialumą, atsiduriant aukštesniosios realybės pasaulyje. Lygiai kaip Gralio riteriai, kurių įvaizdis taip paplitęs tradicionalistų aplinkoje (ir pats Evola parašė veikalą, pavadintą „Gralio misterija“), paskirdavo savo gyvenimą Šventosios taurės ieškojimui, matydami šioje paieškoje ne galutinį tikslą, bet greičiau priemonę galutinio tikslo – vidinės transformacijos – pasiekimui, taip ir dabar tradicionalistas turėtų tapti lyg nauju Gralio riteriu, pašvęsti save kovai ir tapti žmogumi, galinčiu įžiebti naują aušrą.

* * *

Evola mirė nuo širdies smūgio Romoje 1974 metų birželio 11 dieną, būdamas septyniasdešimt šešerių metų amžiaus. Prieš mirtį jis paprašė nuvesti ir pasodinti jį prie lango, kad saulės šviesa dar bent kartą paliestų jo veidą. Pro jo buto langą galima buvo pamatyti Janikulo kalvą, pavadintą dievo Jano, kuris žvilgia kartu į šį ir į kitą pasaulį, vardu. Romėnų mitologijoje Janas  – tai vartų dievas, atėjimo ir išėjimo, pradžios ir pabaigos dievas.

Svarbiausia yra tai, kad Evola norėjo net ir numirti ne gulėdamas, o būdamas vertikalioje padėtyje. Kai jis suprato, kad mirtis jau artėja  jis nusprendė numirti stovėdamas, kaip ir pridera kariui kšatrijui.

Prancūzų istorikas Pjeras Paskalis (Pierre Pascal) prisimena apie paskutines Evolos dienas: „Papasakojau jam, kad paskutinė Henrio de Monterlano valia buvo, kad jį sudegintų, o pelenus išsibarstytų šalia forumo ir Vestos šventyklos. Tada jis, gulėdamas priešais mane, rankomis sukryžiuotomis ant krūtinės, tyliai, beveik negirdimai, pasakė: „Aš norėčiau … Aš prašiau … kad mano palaikus palaidotų aukštai kalnuose“.[72]

Savo testamente Evola išreiškė norą, kad jo kūnas būtų kremuotas, jis uždraudė bet kokias palydas į kapines, tuo labiau jo palaikų išstatymą bažnyčioje, ar katalikų kunigų dalyvavimą laidotuvėse, uždraudė netgi skelbimus apie jo laidotuves laikraščiuose. Vykdant Evolos valią, jo kūnas ir buvo kremuotas, o pelenai perduoti jo draugams alpinistams. Du italų alpinistai, kurie buvo ir Evolos tyrinėjimų centro nariais, paskui palaidojo urną su jo pelenais legendinio Monte Rosa kalno viršūnėje, Italijos Alpėse. Šis paskutinis Evolos pakilimas į kalno viršūnę yra kaip prisikėlimo simbolis.[73]

Kaip ir jo svarbiausių kūrinių pavadinimus – Sukilimas prieš modernųjį  Žmonės tarp griuvėsiųPažaboti tigrą – galima laikyti tarsi ir paties Evolos gyvenimo pagrindinių etapų pavadinimais. Mirdamas, pats Evola laikė savo misiją užbaigta: „Aš viską pasakiau. Tereikia mokėti mane perskaityti“.[74]

Evola visada labai žavėjosi Osvaldo Špenglerio aprašytu Romos imperijos kareiviu, kuris stovėjo Pompėjoje savo poste ir mirė kai dangus nukrito ant jo, bet nepasitraukė, nes nebuvo tokio įsakymo.[75] Evola tad visą laiką ir sakė, kad reikia būtent tokių žmonių, kaip tas Romos karys.

Jo ir paties gyvenimas – tai unikalus dvasinio bei intelektualinio nuoseklumo, lojalumo savo idėjoms, nepaisant aplinkybių, pavyzdys. Julijus Evola buvo Tradicijos karys, tikrasis Kalijugos didvyris, paskutinis Tamsos amžiaus kšatrijas, geriausias pavyzdys to, ką reiškia ANIMA STANTE E NON CADENTE – stovinti ir negriūvanti dvasia…

Jis tad ir sako mums: „Visada sutelk dėmesį į svarbiausią dalyką: kad stovėdamas griuvėsių pasaulyje išsilaikytum ant kojų ir nepargriūtum“.[76]

top7

[1] Heinrich Cornelius Agrippa von Nettesheim, De occulta philosophia: libri III (Bering, 1550), p. 44. Šią knygą galima rasti internete:  http://books.google.com/books/about/De_occulta_philosophia.html?id=1fQ5AAAAcAAJ ;http://books.google.com/books/about/De_occulta_philosophia_libri_tres.html?id=dCARYHTxmeIC ; http://www.esotericarchives.com/agrippa/ ; http://www.hermetics.org/library/Library_Renaissance_Magic.html. Julijus Evola iš jos citavo šiose knygose: La tradizione ermetica (Edizioni Mediterranee, 1996), pp. 70, 71, 184, 193 ; Introduzione alla magia (Edizioni Studio Tesi, 1987), pp. 164, 165 ; Lo yoga della potenza (Edizioni Studio Tesi, 1994), p. 209.
[2] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), pp. 188-194
[3] Himerijus („Kalbos”), Pindaras („Istmės odės”), Plinijus („Gamtos istorija”), Herodotas („Istorija”), Pausanijus („Elados aprašymas”) ir kt. The Homeric Hymns: VII. To Dionysus: ll. 25-31, http://www.gutenberg.org/files/348/348-h/348-h.htm#2H_4_0040
[4] Lokamanya Bâl Gangâdhar Tilak, The Arctic Home in the Vedas: Being Also a New Key to the Interpretation of Many Vedic Texts and Legends  (Poona City, India, 1903). https://archive.org/details/TheArcticHomeInTheVedas
[5] Avesta: Vendidad: Fargard 1, http://www.avesta.org/vendidad/vd1sbe.htm; K. E. Eduljee, “Zoroastrian Heritage”,http://heritageinstitute.com/zoroastrianism/aryans/airyanavaeja.htm
[6] Валерий Дёмин, История Гипербореи (Вече, 2009) ; Наталья Гусева, Русский север – прародина индо-славов: Исход предков арьев и славян (Вече, 2003) ; Валерий Дёмин, «Гиперборея – праматерь мировой культуры»,http://lib.ru/DEMIN/giperborea.txt_with-big-pictures.html ; Валерий Дёмин, «Гиперборея-98»,http://lib.ru/DEMIN/giperborea98.txt ; http://yperboreia.org/demin.asp
[7] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), pp. 177-183.
[8] Gottfried Benn, Die Literatur, vol. XXXVII, 1934/1935, pp. 283-287. Cituota H. T. Hansen, “Julius Evola’s Political Endeavors”, knygoje Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), pp. 45-46.
[9] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), pp. 177-183.
[10] Julius Evola, The Metaphysics of Sex (New York: Inner Traditions, 1983), p. 64
[11]Plotinus , Enneads, III. Cituota knygoje: Julius Evola, Eros and the Mysteries of Love: The Metaphysics of Sex (Rochester, VT: Inner Traditions, 1991), p. 285
[12] Inga Saukienė, „Tyrimas: už lietuvius nelaimingesni tik rumunai, serbai, egiptiečiai ir palestiniečiai“, 2012 sausio 6 d.,http://www.delfi.lt/archive/print.php?id=53778833
[13] Pavyzdžiui, Šv. Mato Evangelija 5:43-48 – „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“, arba Šv. Mato Evangelija 5:38-42 – „Jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kairįjį“.
[14] Ypač pažymėtini šie straipsniai: Julius Evola, “Idee su uno stato come potenza”, Critica fascista, vol. 3, no. 21 (September 1, 1926) ; Julius Evola, “Il Fascismo quale volontà di impero e il Cristianesimo”, Critica fascista, vol. 3, no. 12 (June 15, 1927) ; Julius Evola, “Fascismo antifilosofico e tradizione mediterranea”, Critica fascista, vol. 5, no. 12 (June 15, 1929), pp. 227-229.
[15] Revue Internationale des Sociétés Secrètes, 1928 metų balandžio mėnesio numeryje. Paminėta straipsnyje: Gwendolyn Toynton, “Mercury Rising: The Life and Writings of Julius Evola,” New Dawn No. 111 (November-December 2008).http://www.newdawnmagazine.com/articles/mercury-rising-the-life-writings-of-julius-evola
[16] Ugo d’Andrea, “Imperialismo pagano,” Critica fascista, no. 6 (August 15, 1928), pp. 319-320; Kuigi Volpicelli, “Imperialismo fascista,” Educazione fascista, no. 6 (September 1928), p. 561. Cituota knygoje: Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), p. 91.
[17] Anthony James Gregor, Mussolini’s Intellectuals: Fascist Social and Political Thought (Princeton, NJ: Princeton University Press, 2005), p. 198.
[18] Richard Drake, “Julius Evola, Radical Fascism, and the Lateran Accord,” Catholic Historical Review, no. 74 (1988), p. 411.
[19] H. T. Hansen, “Julius Evola’s Political Endeavors,” knygoje Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), p. 40.
[20] Pilno šios knygos vertimo į anglų kalbą kol kas nėra, tad čia dalinai cituota iš jos rusiško vertimo: Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/evola.htm
[21] Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/evola.htm
[22] Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/evola.htm
[23] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 287.
[24] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 287.
[25] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 284.
[26] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 284.
[27] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 289.
[28] “Four Excerpts from Pagan Imperialism”, knygoje A Primer of Italian Fascism, edited by Jeffrey T. Schnapp (Lincoln: University of Nebraska Press, 2000), p. 286.
[29] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), pp. 249-52.
[30] Richard Noll, The Aryan Christ: The Secret Life of Carl Gustav Jung (London: Macmillan, 1997), pp. 134, 309.
[31] Александр Дугин, «Юлиус Эвола, языческий империалист: Послесловие к „Imperialismo Pagano“», Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/dugevol.htm
[32] Cituota straipsnyje: Александр Дугин, «Юлиус Эвола, языческий империалист: Послесловие к „Imperialismo Pagano“», Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/dugevol.htm
[33] Александр Дугин, «Юлиус Эвола, языческий империалист: Послесловие к „Imperialismo Pagano“», Юлиус Эвола, Языческий империализм (Москва, из-во Арктогея, 1990), http://arctogaia.com/public/evola/dugevol.htm
[34] Julius Evola, Grundrisse der faschistischen Rassenlehre (Druck der Spamer A.-G. in Leipzig, 1943),http://www.archive.org/stream/Evola-Julius-Grundrisse-der-faschistischen-Rassenlehre-2/EvolaJulius-GrundrisseDerFaschistischenRassenlehre1943121S.Text#page/n0/mode/2up
[35] Avesta – Yasna, 45:2, http://www.avesta.org/yasna/yasna.htm#y45
[36] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), p. 3
[37] Julius Evola, “Das Hakenkreuz als polares Symbol,” Hochschule und Ausland, 1934/35, S. 37-46,http://www.centrostudilaruna.it/evolahakenkreuz.html
[38] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), p. xxix.
[39] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), p. 7.
[40] Julius Evola, Revolt Against the Modern World (Rochester, VT: Inner Traditions, 1995), p. 364.
[41] Julius Evola, Meditations on the Peaks: Mountain Climbing as Metaphor for the Spiritual Quest (Rochester, VT: Inner Traditions, 1998), p. 22.
[42] Julius Evola, Meditations on the Peaks: Mountain Climbing as Metaphor for the Spiritual Quest (Rochester, VT: Inner Traditions, 1998), p. 5.
[43] Mark Sedgwick, Against the Modern World: Traditionalism and the Secret Intellectual History of the Twentieth Century (New York: Oxford University Press, 2004), pp. 108-109.
[44] Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), pp. 84, 93.
[45] Anthony James Gregor, Mussolini’s Intellectuals: Fascist Social and Political Thought (Princeton, NJ: Princeton University Press, 2005), p. 199.
[46] Julius Evola, “Stato, Potenza e Libertà”, Lo Stato Democratico, vol. 1, no. 7 (May 1925), pp. 98-112. Paminėta knygoje: Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), p. 86.
[47] Эрнесто Мила, «Юлиус Эвола: Последний Гибелин», http://arctogaia.com/public/evola/evol-mila.htm
[48] H. T. Hansen, “Julius Evola’s Political Endeavors”, knygoje: Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), p. 36
[49] Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), p. 93
[50] Julius Evola, “Carta d’identità”, La Torre, no. 1 (February 1, 1930), p. 43.  Cituota knygoje: Mark Sedgwick, Against the Modern World: Traditionalism and the Secret Intellectual History of the Twentieth Century (New York: Oxford University Press, 2004), p. 101.
[51] Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), pp. 98, 106-107.
[52] Mark Sedgwick, Against the Modern World: Traditionalism and the Secret Intellectual History of the Twentieth Century (New York: Oxford University Press, 2004), p. 104.
[53] H. T. Hansen, “Julius Evola’s Political Endeavors,” in Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions,2002), p. 62
[54] Cituota knygoje Mark Sedgwick, Against the Modern World: Traditionalism and the Secret Intellectual History of the Twentieth Century (New York: Oxford University Press, 2004), p. 104.
[55] Anthony James Gregor, The Search for Neofascism: The Use and Abuse of Social Science (New York: Cambridge University Press, 2006), p. 87.
[56] “EA” (Julius Evola), “The Nature of Initiatic Knowledge,” knygoje Julius Evola, Introduction to Magic: Rituals and Practical Techniques for the Magus, edited by Michael Moynihan (Rochester, VT: Inner Traditions, 2001), p. 29.
[57] Виктория Ванюшкина, «Юлиус Эвола – воин Традиции», http://nationalism.org/vvv/bio-evola.htm
[58] Cituotas straipsnyje Виктория Ванюшкина, «Юлиус Эвола – воин Традиции», http://nationalism.org/vvv/bio-evola.htm
[59] Cituota straipsnyje Guido Stucco, “The Legacy of a European Traditionalist: Julius Evola in Perspective”, The Occidental Quarterly, Vol.2, No.3, Fall 2002, http://www.toqonline.com/archives/v2n3/TOQv2n3.pdf
[60] Guido Stucco, “The Legacy of a European Traditionalist: Julius Evola in Perspective”, The Occidental Quarterly, Vol.2, No.3, Fall 2002, http://www.toqonline.com/archives/v2n3/TOQv2n3.pdf
[61] “Autodifesa” (Evolos kalba, pasakyta teisme) knygoje Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), p. 293.
[62] Cituota straipsnyje Alain de Benoist, “Julius Evola, réactionnaire radical et métaphysicien engagé”,http://www.alaindebenoist.com/pdf/julius_evola.pdf
[63] Cituota straipsnyje Alain de Benoist, “Julius Evola, réactionnaire radical et métaphysicien engagé”,http://www.alaindebenoist.com/pdf/julius_evola.pdf
[64] Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), p. 286.
[65] Julius Evola, Ride the Tiger: A Survival Manual for the Aristocrats of the Soul (Rochester, VT: Inner Traditions, 2003), p. 6.
[66] Julius Evola, Ride the Tiger: A Survival Manual for the Aristocrats of the Soul (Rochester, VT: Inner Traditions, 2003), pp. 172-176.
[67] H. T. Hansen, “Julius Evola’s Political Endeavors”, in Julius Evola, Men Among the Ruins: Postwar Reflections of a Radical Traditionalist (Rochester, VT: Inner Traditions, 2002), p. 96
[68] Alain Daniélou, Le chemin du labyrinthe. Souvenirs d’Orient et d’Occident (Paris: Robert Laffont-Opera Mundi, 1981), p. 340.
[69] Julius Evola, Orientamenti (Roma, Imperium, 1951), p. 12
[70] Savitri Devi, Gold in the Furnace: Experiences in Post-War Germany (Atlanta: Savitri Devi Archive, 2006). Daugiau informacijos galima rasti Savitri Devi archyve: http://www.savitridevi.org/
[71] Julius Evola, Ride the Tiger: A Survival Manual for the Aristocrats of the Soul (Rochester, VT: Inner Traditions, 2003), pp. 176, 202.
[72] Виктория Ванюшкина, «Юлиус Эвола  – воин Традиции», http://nationalism.org/vvv/bio-evola.htm
[73] Renato del Ponte, “My Memories of Julius Evola,” Lutte du Peuple, no. 32 (1996), http://www.counter-currents.com/2010/11/my-memories-of-julius-evola/
[74] Виктория Ванюшкина, «Юлиус Эвола  – воин Традиции», http://nationalism.org/vvv/bio-evola.htm
[75] Oswald Spengler, Der Mensch und die Technik. Beitrag zu einer Philosophie des Lebens (München 1931).
[76] Cituota straipsnyje: E. Christian Kopff, “Julius Evola on Tradition and the Right”, The Occidental Quarterly, July 16, 2009,http://www.toqonline.com/blog/julius-evola-on-tradition/